Sniego kalnais užverstas naujasis sostinės centras. Lietuvos valstybinės vėliavos spalvos, žmogeliukai, plytos... Prie paminko Baltijos keliui, kuris gali žymėti ir mūsų tautos žygio pradžią kokybiško šalies valdymo link, du Ryčiai susitinka pasišnekėti apie korupciją.

Rytis Juozapavičius, tyrinėjęs šį reiškinį ir kelis metus vadovavęs organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyriui, kiek satyriškai dėsto: „Ilgą laiką mes įtikinėjome žmones, kad yra tokia korupcija. Prisipažinsiu, daug buvo ginčų su policininkais, medikais: jie sakė, kad nėra, o mes sakėm – yra. Galų gale mes tą žodžių karą laimėjom“. Pripažinus bėdą, reikia ją spręsti. Pagrindinis laidoje nagrinėjamas klausimas tampa kaip?.

Toliau žingsniuojant Konstitucijos prospektu, buvęs žurnalistas cituoja ir Lietuvos Respublikos pagrindinį įstatymą, kurio 5 straipsnyje parašyta: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Tuomet, bandydamas parodyti, kad valdininkams dėrėtų visų paklausti, kaip jie mums dirba, labai natūraliai supainioja pono ir tarno vietą. Juk ponas – tai tas, kuris turi galios, o tarnas – tas, kuris jos neturi!

Praeivių nedaug (visi ponai ratuoti?), nuolat girdimas automobilių ūžesys retkarčiais labiau sustiprėja ir, vietomis ritmiškai kisdamas, ima panašėti į industrinę muziką. Su ja dera šiuolaikinio miesto nuotrupos – blizgantys stikliniai daugiaaukščiai, kiauros betoninių namų sienos, požeminės perėjos, grafitai.

Kad viską geriau matytume, operatoriai kartkartėmis nuvalo kameras. O pasivaikščiotojai nagrinėja ir kitus, su šalies valdymu, kyšininkavimu, politika, pozityvumu, retorika bei žurnalistika susijusius klausimus.

R. Juozapavičius dažnai remiasi įvairių veikėjų – Povilo Malakausko, Fredo Reicheldo, Algirdo Dauknio, Samuelio Becketto, netgi Šreko – mintimis. Tarsi apibendrindamas diskusiją, jis cituoja ir japonų zen meistrą Šaku Soeną. „Būdamas vienas elgsiuos taip, tarsi būčiau su garbingais svečiais, o būdamas su garbingais svečiais elgsiuos taip, tarsi būčiau vienas“.

Komentuoti

Draugai