Grafikas, filosofijos mokslų daktaras tapo Lietuvos Respublikos kultūros ministru. Atrodo, kad tai – žmogus tarp žemės ir dangaus, (pri)pažįstantis žemiškąją tikrovę, tačiau jam nesvetimas ir kūrybinis pradas. Operatoriai lyg žaidžia šiais dviem poliais: reportažinis stilius mainosi su nestandartiniais plataus kampo inkliuzais. Jie pastebi išsiskiriančias detales: Juozo Mikėno „Pirmąsias kregždes“, Mokslininkų namus ar šalia tako paliktų skardinių kruvelę.

Kartu su Ryčiu keliaudamas nuo Nacionalinės dailės galerijos link visoje šalyje išgarsėjusios „Vamzdžio“ skulptūros, Arūnas Gelūnas kalba apie malonumą kurti jaunos mūsų valstybės „pastatus“ ir aiškina savąją kultūros sampratą bei strategiją. Kaip retas politikas, mintis dėsto kalbėdamas lėtai, nuosekliai, mums visiems suprantama ir turtinga kalba.

Nagrinėdamas ministerijos darbo procesus, kultūros apraiškas, jos plėtros galimybes ir savo paties (asmeninius ir kaip kultūros ministro) sprendimus, jis pateikia argumentus su pavyzdžiais ir palyginimais. Akcentuoja kai kuriuos iš pažiūros aiškius, bet kartais sunkiai suvokiamus esminius sąryšius: „Karas Lietuvoje pasibaigė ne taip seniai (karas baigiasi, kai svetimos valstybės tankai išvažiuoja). Valstybės statymui, įvairių jos struktūrų ir strategijų kūrimui reikalingos įvairių žmonių rankos.“

Ir stovėdamas šalia didžiulio, neseniai rekonstruoto, galerijos reikmėms pritaikyto pastato, ir kiek vėliau, jis vis pabrėžia, kad kultūra turi lydėti žmogų visą gyvenimą. Tai – ne brangus blizgutis, kurį reikia įsigyti tada, kai jau turi maisto, gerą būstą, vieną kitą automobilį. Jai skiriami pinigai nėra išmetami į balą, tai – investicija.

Pasivaikščiotojų takas Neries pakrante truputį panašus į kultūros sritį mūsų krašto gyvenime: lyg civilizuotas, bet labai jau apleistas. Ar ne laikas patiems imtis tvarkos? Kam mes esame? 

Komentarai

Draugai