Asmuo: Andrius Mamontovas.

Kategorija: pop atlikėjas su rokerio požiūriu.

Miestas: Vilnius.

Akiniai: kaip karinių oro pajėgų lakūnų 80-aisiais.

Batai: paslėpti po turistinio autobuso sėdyne.

Marškiniai: perpinti iš žalios ir mėlynos.

Šukuosena: šiuolaikiškas ežiukas – antenos į kosmosą styro laisvai ir jaunatviškai, nors jau seniai nebe šešiolika.

Laikrodis: laimingi laiko neskaičiuoja. Būdamas gyvenimo akimirkoje, patiri gryną akimirkos džiaugsmą.

Mokytojas: Jeff Lynne.

Interesas: šiuolaikinis menas – instaliacijos ir kiti keisti dalykai.

Skonis: lavinamas per fotografiją – kompozicija, šviesa, šešėlis... Kasdienybėje imi pastebėti vis daugiau detalių.

Filosofija: žmones liūdesys kankina tada, kai jie galvoja apie tai, ko nėra. Jei esi čia, šioje akimirkoje, joje nėra nei liūdesio, nei skausmo.

Daugiau: žr. laidoje

 

Monika

 

---

 

 

Pasivaikščiojimus su Andriumi Mamontovu po siauras Vilniaus gatveles pakeitė pasivažinėjimas turistiniu autobusu. O kas gali būti puikiau kai šiltą pavasario/vasaros dieną tavo plaukus kedena vėjas.

Kartą gyveno pasiturintis žmogus, kuris buvo labai užsiėmęs. Tačiau laikui bėgant jis vis seno. Kuo labiau seno, tuo mažiau veiklos jis turėjo. Kol galiausiai, nebeturėdamas veiklos, jis įsidarbino kiemsargiu. Žmonėms buvo labai keista, kodėl pasiturintis žmogus dirba tokį darbą. „Negi dėl pinigų jūs čia dirbate? Juk turite nuostabius namus. Jums nereikia dirbti.“ – Vieną kartą užklausė kiemsargio vyriškis. Kiemsargis jam atsakė: „Taip, turiu. Bet dirbdamas jaučiuosi reikalingas.“

Būti reikalingi – štai ko nori žmonės.  Andrius nori to paties. Ir bijo būti nebereikalingas.

Andrius laidos pradžioje pacitavo vieną haiku – „Pasivaikštai po siauras gatveles ir nebeskauda“, kurį būtų galima perfrazuoti – „Pasivažinėji su Andrium Mamontovu ir nebeskauda“.

Neringa

Komentarai

Draugai