Pasivaikščiojimas su Juozu Statkevičiumi toks lengvas ir toks estetiškas, jog į galvą šauna vienintelis epitetas, apibūdinti visa tai – secesiška. Juozas kalba daug, tačiau kalba, o ne plepa. Taip, jis žino savo vertę, žino, ką jis gali ir žino kaip gali geriau nei gali kiti. Jis jausmo žmogus, nes tik toks gali kurti kostiumus teatrui ir savo kūriniais daryti pasaulį gražesnį. Tačiau jis nesivadina bohema, nes... matyt tokių jau senai nebelikę. Jie kaip vinilinės plokštelės – kažkur dar tėvų laikais matyti, tačiau dabar tai tik antikvaras.

Šiuose Pasivaikščiojimuose kalbama daug. Ir apie daug ką. Paliečiama politika, paliečiama architektūra, paliečiami ir santykiai tarp žmonių. Juozas itin moka pasakoti. Jis kalba apie Paryžių – ir štai, jau matome nuostabias kavinukes ir jau beveik uodžiame kavos kvapą.

Ir nors šioje laidoje dar sniegas nenutirpęs, tačiau saulė jau ima viršų. Gal todėl Pasivaikščiojimas toks šiltas ir spalvingas. Ir gal todėl Juozas visą laiką šypsosi.

Neringa

 

---

 

Pasivaikščiojimai su Juozu Statkevičiumi yra absoliutus hitas! Ir tikrai ne dėl pavardės. Pusvalandis kaip žaibas, lengvas ir greitas energijos tvyksnis. Šviesus, kaip pavasario saulės spindulys nuo stogų tykštančiuose lašuose. Frazė „Negalvokit, kad man tik sijonai rūpi“ šauniai atspindi pokalbio temų lauką.

Juozas čiauška nesustodamas. Varo taip, kad cituodamas gali prirašyt net ne laikraščius, o ištisas knygas. „Bendravimas ir šnekėjimas yra pagrindinis dalykas. Jei nepasišneki su žmonėm, tai...“. Tada prideda smagią iliustraciją iš savo darbo srities ir iškart tampa aišku, kad jo sėkmė – patenkintas klientas. Jei žmogus yra patenkintas (savim ir savo drabužiais), jis geriau dirba (ir uždirba?)!

Arba „Kas pas mus atsakingas, pavyzdžiui, už miesto spalvas?“ – garantuoju, kad galite nuspėti temą. Tik negalvokite, kad ją ilgai vynioja. Mintys lyg akmenys upėj: atviras kelias nuo vieno, ant kito, žiūrėk – jau gimsta naujausia Lietuvos įvaizdžio vizija su LDK paštu ir LDK opera.

Tik nepagalvokite, kad čia Juozo išsikalbėjimo seansas. Jie kalbasi dviese. Akimirką juos supančio proceso aura įgauna labiau apčiuopiamą formą: 

- Ar esi kavinių žmogus?
- Esu (kavinių žmogus).
- Ar esi bohemos žmogus?
- Kas yra bohema, jūs man pasakykit?
- Gerai, grįžtam atgal. Kavinių žmogus?

Abu reaguoja ir važiuoja. Netgi labiau skrieja, kabindami pačius įvairiausius dalykus. Paskutinis klausimas (vienintelis, prie kurio Juozas ilgiau galvoja) – lyg lakmuso popierėlis. Atsakymą galima nuspėti, bet kaip jis bus pateiktas – tikrai ne.

Monika

Komentarai

Draugai