Malonus pasivaikščiojimas gamtoje, netoli Babtų esančio Babtyno-Žemaitkiemio dvaro apylinkėse. Rytis ir jo pašnekovas Andrius Užkalnis traukia tvarkingu keliuku, vaikosi uodus bei šnekasi. Kaip dažnai pasitaiko žengiant nuo civilizacijos labai neatitolusiose vietovėse, kartkartėmis į jų pokalbį įsiterpia pravažiuojantys motociklai ar automobiliai.
Lietuvis, jau penkiolika metų dirbantis žiniasklaidos gigantui BBC Didžiojoje Britanijoje, puikiai išmano visuomenės gyvenimą čia ir toje saloje, sulaukiančioje didžiulio mūsų emigrantų srauto. Greičiausiai todėl pokalbyje jaučiasi lyginamoji gaidelė – čia ir ten, nors abiems pašnekovams čia rūpi žymiai labiau.
Atsispyrę nuo asmeninės publicisto ir žiniasklaidos analitiko patirties, pašnekovai juda link dažnai Lietuvoje eskaluojamų temų – interneto komentarų kultūra, įsivaizduojamas kasdienis gyvenimas priešų apsuptyje (A. Užkalnio terminas – „Pilėnų situacija“), amžinas kaltės jausmo nešiojimas, baimė džiaugtis ar nesugebėjimas ilsėtis. Atrodytų – baisi savikritika, tačiau čia ima aiškėti, kad tai – tik bandymas išgryninti tokią situaciją, kokia ji yra, mėginimas išsivaduoti iš mus supančių mitų, kuriems pasiduodame iki šiol.
A. Užkalnis: „Jeigu sudegė namas, atstatymo darbas ir gyvenimo normalizavimas prasideda nuo to, kad pripažįstame, jog sudegė namas. Sėdėti prie sudegusio namo ir aiškintis, kas sudegino, kodėl padegė, kodėl ugniagesiai neatvažiavo laiku, ką galima apkaltinti ir iš ko galima gauti kompensaciją – tai visiškai neproduktyvus veiksmas“.
Tarsi sekdami šia mintimi ir pašnekesį kreipdami produktyvia linkme, pasivaikščiotojai ieško būdų keistis visuomenei ir augti jos gerovei. Čia išryškėja ir lietuvių galimybės, ir teigiamos pusės.