Pasivaikščiojimai su Dainiumi Radzevičiumi


 

Trakai šiltą rudens savaitgalį. Intensyvios ir kontrastingos spalvos. Didelis judėjimas – krykštaujantys vaikai, mamos su vežimėliais, nuotakos ir jų fotografai, pabroliai su saldainių krepšiais... Ypač aktyvi aplinka – tai fonas spalvingai diskusijai apie žiniasklaidą mūsų šalyje.

Dainius Radzevičius Pasivaikščiojimuose – lyg Lietuvos žurnalistų veidas, tos pirmosios lūpos, kurios gali papasakoti, kaip masinės informacijos sistema atrodo joje dirbančiam žmogui. Puiki proga išsiaiškinti, kodėl žiniasklaidą turime tokią, kokia ji yra.

Ryčio pašnekovas sutinka, kad jo kolegos šiais laikais pasuka vis lengvesniu keliu: „Ekonominės krizės sąlygomis pigiausia, ką gali daryti žurnalistas – ne nuvažiuoti kur nors į įvykį, „pačiupinėti“ problemą kur nors Akmenėje, bet sėdėti prie kompiuterio, internete skaityti kas vyksta ir komentuoti, aiškinti savo versiją, savo viziją“.

Į informacijos skleidėjus D. Radzevičius vis ragina pažvelgti iš žmogiškosios pusės. Jis džiaugiasi, kad žiniasklaida nepasitikime – juk šioje sistemoje taip pat dirba nuo klaidų neapsaugoti žmonės!

Savo požiūrį jis išsako nebijodamas pokalbio metu kylančių nepatogių situacijų ar prieštaravimų: „Konfliktai pakeitė daugybę dalykų. Aš nesu priešiškas konfliktams. Kai kartais sakoma, kad žurnalistai prekiauja konfliktais, aš pripažįstu, kad politika, žiniasklaida iš konfliktų tam tikra prasme užsidirba. Bet gauna dividendus ir visuomenė. Be konfliktų mes kerpėjam...“

Pasivaikščiotojai tiesiog nardo po įvairias temas – masinės informacijos priemonių galimybės, žiniasklaidos kaip ketvirtosios valdžios įvaizdis, internetas, žodžio laisvė, žurnalistų svajonės, ir žinoma, ateities prognozės.

Diskusija – kaip fonas: ir spalvinga, ir intensyvi.





Draugai


LNK.png

 

Alfa.png

 

logo_artnews.png

 

logo_kulturpolis_did_txt_spalv_300.jpg

 

mmc_LTU_mazas.jpg