Pasivaikščiojimai su Jurga Šeduikyte


  

R y t i s: Tau realybė – tai toks minkštas daiktas?
J u r g a: Na taip. Kaip vanduo.

Berniukiška Jurga įžingsniuoja į valtį ir jie išplaukia. Jokių įprastų kameros siūbavimų. Vaizdas gerokai stabilesnis, o atsirandantis judėjimas – švelniai banguojantis, plaukiantis. Šįkart tikrai daug vandens. Galime pajausti visas jo savybes.

Pašnekesys labai ramus. Rytis su Jurga kalbasi neskubėdami, apmąstydami, parinkdami žodžius. Jiems nutylant girdisi vandens čiurlenimas ir valties girgždėjimas. Šiai keičiant kryptį, ekranas sužiba tai sodriomis, tai žemės spalvomis. Atrodo, kad jie visiškoje sandoroje su gamta. Ši netgi skverbiasi į valtį atskridusio drugelio pavidalu.

Mintis veja mintį. Tikrovė, kūryba, gyvenimas, patirtys, muzika... Ne tik scenoje, bet ir duše, bažnyčioje, kur, anot jos, „dažniausiai norisi dainuoti, nes aidas turi magišką poveikį. Jis tave labai atpalaiduoja. Jeigu tu bent kažkiek mėgsti žaisti garsais... Aidas juos išplečia, tave padaro tokiu dideliu, kokiu niekad nebūtum. Tada jautiesi situacijos valdovas. Labai geras jausmas.“

Sako, kad žodis jai painioja viską. Dainuoti nenori net angliškai – jai geriau „paukščių kalba“. Keista. Ji šitiek pasakoja!

Rytis su Jurga kalbasi. O epiloge ji taria, jog žmonės turėtų suprasti, kad kalbėtis – būtinybė, o ne „šventė“ vienąkart metuose: „Man labai trūksta pokalbio tarp žmonių. Mes turime tiek kaukių – cigaretes, kavos puodelius, – kurios mums tarsi įrankiai, už kurių mes pasislepiam. O nuogumo būsenos... jos reikia. Tik per ją žmogus gali kažką naujo surasti.“ 





Draugai


LNK.png

 

Alfa.png

 

logo_artnews.png

 

logo_kulturpolis_did_txt_spalv_300.jpg

 

mmc_LTU_mazas.jpg