Šioje laidoje pasivaikščiosime su poetu, vertėju Antanu A. Jonynu. Mindysime žvyrą, išvagotą balomis – esame pačiame Vilniaus centre. Rytis su Antanu lėtai apeidinėja balas. Ir tos balos čia kitokios – jos tarsi tušti tarpekliai - vartotojai, tarp jų tik siauras žemės lopinėlis – kūrėjai. Vieni be kitų neegzistuotų. 

Eilėraštis. Tai nėra tik mūzos įspraudimas į žodžius. Tai gerai apdirbtas daiktas, nugludintas ir tarsi mechanizmas – veikiantis itin tiksliai. Poetams reikia aistros. Be meilės poetas nebūtų kūrėjas, jis taptų kaip ir kita dauguma žmonių – suinteresuoti savais tikslais, akli, negebantys matyti to, kas slepiasi už plonyčio šydo, kuris paslepia tikrąją realybę.

Poetas Ryčiui atskleidžia tai, ko niekam nėra sakęs: „Aš visus apgaudinėju.“  Apgaudinėja nesąmoningai.  Filosofas, rašytojas Friedrich  Nietzsche teigė, jog menas yra melas – jis neturi galimybės pažinti pasaulio visumos iki galo, tačiau to neslepia. Taigi, tai, kad poetas apsimetinėja, apgaudinėja nereiškia kažko blogo ar nenuoširdaus.

Laidai po truputį baiginėjantis už Ryčio ir Antano nugarų per balą perbėga balta katė. Gėrio simbolis arba blogio priešprieša – tarsi palydi šiuos du vyrus į tolimesnius ieškojimų kelius. Ir tuojau pat greitai pribėga šuo, kuris pamatęs kameras taip pat staigiai, kaip ir atbėgęs, nubėga atgal.

Šiuose Pasivaikščiojimuose gvildenama TIESOS problema. Antanas A. Jonynas nežino Tiesos. Todėl ir atrodo toks ramus. Nebereikia jos ieškoti, mąstyti apie tai, kas yra virš suvokimo ribos. Kai to atsisakoma, aplanko ramybė. Gal tokia ir yra pasaulio Tiesa?

Neringa

Poezija pakibusi tarp fizikos ir metafizikos. Antano A.Jonyno ramybė – kaip laivelis horizonte, amžiname dangaus ir vandenyno sąlytyje. Būtis. Netgi buitis Šnipiškių gyventojos su kibirais pavidale pakyla į mišių šventumo ritualo lygmenį.

Rudens spalvos pridengia XXI amžiaus civilizacijos abstinenciją pačiame sostinės centre. Kaip Eimunto Nekrošiaus spektakliuose arba Stasio Eidrigevičiaus piešiniuose dingusi laiko koordinatė. Sustabdytos akimirkos nėra – tik ištįsusi amžinybė.

Pasivaikščiojimai tinkantys tingiai šeštadienio popietei arba tuščiam sekmadienio rytui. Kai nieko nereikia, bet dvasia eina pirma kūno, katiniškomis pėdų pagalvėlėmis atsispirdama nuo realybės.

Monika

Draugai