Ji – valiūkiška, trumpai kirptais į visas puses styrančiais plaukais, veidą puošia šypsenos duobutės ir jos akys – žibėte žiba. Tokia jaunystė, tokia galia ir tokia savęs išraiška! Kompozitorė, skulptorė, multimedijų menininkė, žurnalistė, netgi išradėja – po šitokia gausybe apibūdinimų (juk senesniais laikais menininkai-genijai pasižymėdavo gabumais įvairiose srityse) slepiasi Laurie Anderson, su kuria šiandien Rytis ir pasivaikščios.

Drąsiai galima teigti, kad Laurie – tai idealus pašnekovas. Ji kalba daug, nuklysta į monologus, atsiveria savo klausytojui. Ji šilta ir su Laurie nesinori užbaigti pasivaikščiojimų.

Taigi, apie ką kalba Rytis su Laurie? „Per 8 metus mes turėsime 30 000 nepilotuojamų mus sekančių sistemų virš mūsų galvų“ – taria Laurie. Kyla retorinis klausimas – o kam mums reikia, kad mus sektų? Apsauga nuo savęs pačių? Mes išgyvenome tiek daug epochų, taigi, galima manyti, kad ir toliau mums sektųsi visai gražiai ir be jokios kontrolės.  – Kalba apie politiką.

Menininkė teigia, kad žmogus turi laisvę. Tačiau ją yra pamiršę. Rodos televizija, radijas, socialinė aplinka, valdžia, netgi šeima mus verčia kažką tai daryti, ko mes tarsi ir nenorime, verčia mus mąstyti taip, kaip mes kartais net nemokėtume. Tačiau, tik taip rodosi. – Kalba apie mokėjimą būti asmenybe.

Pasivaikščiojimą itin nustebina ir pagyvina moteris, kuri nedrąsiai, tačiau itin nuoširdžiai išreiškia savo susižavėjimą menininke. Matosi, kad Laurie tai patiko. Trumputė tylos pauzė, Laurie susikuklinusi nuleidžia akis ir pokalbis su Ryčiu vyksta toliau.

Toliau kalbėsime apie ...daug ką. Juk tai ir įdomiausia. Tačiau, jei kuris nors iš Jūsų esate Laurie Anderson gerbėjas ir norėtumėte būti toks publikos atstovas, kuriam jai labiausiai patiktų koncertuoti, deja, nebūtumėte. Jos idealiausia publika – ...šunys.

Daug nuoširdumo, šilumos ir tikros šypsenos. Kai neatskirsi koks metų laikas aplinkui. Pasivaikščiokime kartu su Ryčiu ir Laurie.

Neringa

---

Mėgstu trankytis po svetimus miestus ir klausytis vietinių pasakojimų. Jie ne tik atgaivina šaltus sienų mūrus ir suteikia jiems dvasios. Po tais pasakojimais slepiasi įvairiausios žinutės, kurios, pasakytos keliais žodžiais teliktų grubia antrašte naujienų portaluose.

Laurie pasakoja istorijas scenoje. Laurie pasakoja istorijas Pasivaikščiojimuose. Tarsi nesibaigianti dešrų žarna ilgas atsakymas į klausimą apie publikos suvokimą. Idealiausi jos klausytojai – šunys. Ką???

Pasakojimą apie viešnagę Lietuvoje viena garsiausių šiandienos menininkių galėtų pradėti sakydama „Vieną gražią dieną Vilniuje...“. Iš tiesų diena buvo nuostabi. Filmininkai išnaudojo pasakiškai krentančią šviesą. Net mūsų ekranuose „ t a s  momentas“ suspindi žvaigždutėmis – saulės zuikučiais automobilių veidrodėliuose. Paprasta, bet taip žavinga!

Ir visa laida paprasta. Jokių primadonų. Jokių nesuprastų menininkų. Tik bičas su gitara – nei kaubojus, nei pardavėjas – ilgais plaukais. Jis jau pasiėmė savo laisvę. O kur Tavo laisvė, a? Ar bent ieškojai? Kvepia istorijomis... Prašom! Jas pasakoti gali ne tik Laurie.

Šita multimedia močiutė tiksliai ir aiškiai reiškia labai sudėtingas mintis. Laida iš interviu virsta į tikrų tikriausią pokalbį, kur vienas labiau linkęs pasakoti, o kitas – klausytis. Viešnia turėjo ką pasakyti – juk pirmà ir pradėjo pokalbį. Matydama ją šviečiančią mano vaikystės mieste džiūgauju – nuo šiol jis pilnas jos dvasios!

Jei kokia nors idėja gali įgauti tobulą pavidalą apskritai, tuomet ši laida yra pats tobuliausias Pasivaikščiojimų variantas. Žiūrėkite ir nemiegokite.

Monika

Draugai