Apsnigtame Vilniuje Antanas Šileika atrodo kaip žmogus iš kitos realybės. Šie Pasivaikščiojimai, kaip ir laida su Antanu A. Jonynu, lengvai kilstelėti nuo žemės, bet klasikinio racionalumo čia gerokai daugiau.
Žiūrėkit, kaip jis prieštarauja, teigdamas, kad rašymo žmogų galima išmokyti. Ramiausiai pasitelkia rimtus argumentus. Ar amžinuosius romantikus jie privers suabejoti?
Tiesa, nereikia nusivilti, kad romantikos laidoje visai nebus. Juk Šileika – dar vienas emigrantų vaikas, kalbantis apie mūsų kraštą Šekspyro kalba. Jam Lietuva – vis dar sapnų šalis. Šilta ir šviesi, kaip tėvų pasakojimai apie Labdarių gatvę.
Sakyčiau, šis pokalbis labai knyginis, intelektualus ir tvarkingas. Bet išduosiu paslaptį – mažutę raziną laidos kūrėjai įmetė pačioje pabaigoje. Net nemėginkite praskipinti, nes tuomet ji nesuveiks.
Monika
O kuo daugiau būti, jei nesi sportininkas? Antanas Šileika tapo rašytoju. Tiesiog ėmė ir tapo. Viskas yra taip paprasta, tačiau kartu – nepaprasta. Jeigu nori tapti menininku-rašytoju, internete nemažai būdų „kaip rašyti/kaip parašyti knygą per mėnesį“ ir panašiai. Anot siaubmeisterio Stephen King: „Jei nori gerai rašyti, turi daug skaityti ir dar daugiau rašyti.“ Kokius patarimus išduos šis rašytojas?
Kad šis asmuo, su kuriuo vyksta šioji Pasivaikščiojimų laida, yra rašytojas – akivaizdu. Jis daug cituoja, gražiai dėlioja žodžius ir moka įdomiai pasakoti. O apie pasakojimus – Antanas Šileika iki šiol girdi savo tėčio pasakojimus ir juos užrašo.
Milos Forman filme „Skrydis virš gegutės lizdo“ iš vieno veikėjo lūpų nuskambėjo tokia frazė: „Negi blogai, kad mes norime pabūti atskirai nuo visų? Pabūti vieni? Negi tai reiškia, kad mes jau psichiniai ligoniai?“. Į ši jo klausimą nebuvo atsakyta. O jeigu mes norime pabūti vieni su knyga? Ir jeigu panyrame į knygos pasaulį?
Pasivaikščiojimai su rašytojais visada kupini žaismingumo. Čia jis tik pradžioje pasislėpęs. Tarsi laukiantis ir bandantis žiūrovų kantrybę. Įsiklausykite ir galbūt Jūs paimsite nuo žemės tai, apie ką galima rašyti.
Neringa