Rytis naudojasi proga – griebia ką tik sutiktą Šarūną Bartą ir vedasi po „Akropolį“ pasivaikščioti. Parduotuvės butaforinio dekoro, šviečiančių reklamų ir pramogautojų apsuptyje vyksta visiška improvizacija. Įtariu, kad pokalbio pradžioje abu nežinojo kas bus, ko galima tikėtis iš kitos pusės. Visgi abiems šis pokalbis buvo reikalingas: Šarūnui tai – galimybė pasisakyti, Ryčiui – šansas parodyti, kuo gyvena „ko gero žymiausias šiuolaikinio lietuvių kino režisierius pasaulyje“.

Pirmasis klausimas – iškart apie šlovę. Režisierius jos purtosi, bando ją nureikšminti. Atrodo, kad jau nieko ta tema nepridurs. Staiga jis pajaučia kitą liniją. Tuomet dialogo supynes nusveria kita linkme – arčiau kūrybos impulsų. Juk ne raudonas kilimas svarbiausia, o galimybė patenkinti žmogiškąjį smalsumą pažvelgti į save iš šono, atpažinti save kituose, pajusti ir leisti suprasti kitiems, kad toks esi ne vienas.

Toliau viskas vyksta panašiu principu – Ryčio užklausimas atmetamas ir virsta proga pasakyti tai, kas svarbiausia kino kūrėjui. Regis, neatsakydamas į jam pateiktą klausimą, Šarūnas tiesiog bando išvengti paslėptos provokacijos, kuri greičiausiai dažnai pasitaiko „gudrių kalbintojų“ interviu. Pasivaikščiojimams įpusėjant šis įspūdis mažėja, kaip mažėja ir konfrontacijų – pašnekesys tampa vis labiau darnus, nors formuluoti klausimus Rytis dar turi labai atsargiai.  

Įdomiausia, kad laidos pabaigoje pats režisierius dovanoja tai, ką Pasivaikščiojimų sumanytojas turbūt visą laiką bandė iškvosti. „O tikrai, kam reikalingas tas režisierius?“ – klausia jis su šelmiška šypsena veide. Vėliau nusišypso ir Šarūnas. Jo atsakymas į paskutinį klausimą tampa viso pokalbio vainiku.

Komentuoti

Palikite savo komentarą

Vardas:

E.paštas:
(Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai)

Įrašykite paveikslėlyje parodytas raidesNorėdami pamatyti kitas raides, spustelkite paveikslėlį

Draugai