Kokios svaiginančios gali būti antraštės: daili operos primadona prie niekam nereikalingo Lietuvos kultūros paveldo! Lietuvių solistė ant vakarykštės pasaulinės operos griuvėsių! Jaunas žmogus – valkata  benamis lietuviškoje kasdienybėje! Bet ar reikia taip dramatizuoti?

Pasivaikščiojimuose su Ryčiu matėme įvairių žmonių, o Asmik yra jau penktoji iš 1980-ųjų kartos. Tai karta, kuri paauglystėje „negalėjo gyventi be balių“, kuri nuolat augo baisiame pavojuje, kad iš jų „nieko gero neišeis“. Atrodo, kad auklėtojai lazdą perlenkė į kitą pusę ir pašėlusius balius pakeitė ne ką mažiau pašėlęs darbas. 

– Ar tu atsimeni, kada buvai nepavargus?
– Neatsimenu. Man atrodo, kad, kai aš atėjau į šį pasaulį, jau buvau pavargus.

Tiesą sakant man Asmik labiau patinka ne kasdienybėje, o scenoje, kur nachališkai (ji taip pasakė, ir gerai) žaidžia savo talentu. Scena – jos stichija, jos namai ir tėvynė. Scenoje ji kaip Šachrezada seka pasakas ir kiekvieną vakarą rizikuoja – gali nulėkti jos galva. Juk tai ji sakė, kad publika yra reikli ir įnoringa, kad neatleidžia, kad negalima nė karto suklysti.

Man rodos taip gyvenant geriau negalvoti apie dramatiškus egzistencinius klausimus. Kamuojama jų Šachrezada nebūtų pasekusi nė vienos pasakos. Kartais moteriai tereikia būti gražiai, žaisti ir... šypsotis? Juk tai taip gerai!

Monika

Komentarai

Draugai