Jazzu yra graži rimta moteris, scenoje dainuojanti gražias liūdnas dainas. Bet yra scena, ir yra gyvenimas. Todėl Jazzu sukūrė pačius beprotiškiausius Pasivaikščiojimus ever. Jie balansuoja tarp nuolatinės nuostabos savimi ir pasauliu, kuri verčia vaikiškai krykštauti, bei kažkur tvyrančios grėsmės, kuri skaudžiai tėškia gyvybes į žemę kaip tik tuo metu, kai mes visu kūnu atsiveriame džiaugsmui. Tai gali pasirodyti labai kvaila, o gal net psichiškai nestabilu. Atsiprašom, berniukai, bet tokios jau mes, moterys iš Y kartos.

Taip, tokių moterų yra kone visa karta. Bet smagu, kaip Pasivaikščiojimuose Jazzu žongliruoja savo asmenybe – žiniomis, nežiniomis, gebėjimais, norais, įgeidžiais. Man ji primena katę, kuri kaifuoja skriedama iš 9 aukšto balkono. Nes turi patirties nusileisti sėkmingai ir gali leisti sau. Gali leisti sau sekundės dalis mėginti dar ką nors nuveikti, kad gyvenimas būtų dar smagesnis, dar įdomesnis. Ji įpratus tai daryti, ir tai jai kaip kvėpuot.

Žiūrėk, kaip ji reaguoja: „Toks labai juokingas momentas, atsivertęs špargalkę – “kas tau yra laimė?” – cha cha cha, būtent tas klausimas, kurį reikėtų špargalkėj užsirašyt, cha cha“. Energijos pliūpsnis ir, atrodo, jau lūžta katiniškos letenėlės į šaligatvio plyteles, snukelis liečiasi prie betono, baisu, kaip smegenėlės tykš nuo netakto... O nė velnio, nes kitas laidos kūrėjas ramiai stabdo laiką, išdykusiam padarėliui padeda dar jo laimėti, per sekundės dalis pats nugriebia savo gyvenimo smagumą ir, yes, paruošia pagalvę saugiam nusileidimui. „Ar turi užsirašius atsakymą?“.

Šitoj laidoj yra daug juokiamasi, truputėlį liūdima, daug elgiamasi impulsyviai ir nebūtinai taktiškai, daug kalbama rimtai ir linksmai, vaikštoma per temas ir šokinėjama per detales. Kokia ji įdomi, ta Jazzu. Galiausiai viskas baigiasi kažkaip beveik graudžiai, bet iš tikrųjų nė velnio, niekas nesibaigia, nes šitas Jazzu ir Ryčio performansas vyksta kiekvieną kartą, kai kas nors jį žiūri.

Monika

 

 

---

 

Šie Pasivaikščiojimai kaip jau ir buvo galima tikėtis itin kitokie. Kitokie dėl pašnekovės ir kitokie dėl susitikimo vietos. Pirmą kartą Pasivaikščiojimų pašnekovė sau ramiai geria kavą ir laukia. Laukiame ir mes. Jazzu nuo pat pirmų laidos minučių ima vadžią į savo rankas - "Dar išgeriam kavos". Ir nuo kavos viskas pasisuka į tokią lengvą temą, kuria bene geriausiai galima naudotis norint užmegzti šiltą pokalbį su žmogumi - maistas. 

Iš šiltos erdvės persikeliama į šaltą. Iš lengvos, neįpareigojančios temos - į svaresnę, prašančią gilesnių pamąstymų. Ir nuo tos akimirkos... laida ima bėgti žaibiškai. Kol galiausiai vėl sustojama kavos. Atsipučiame. Ir Jazzu kaip ir laidos pradžioje, taip ir jos visos eigoje, sugeba apie visas temas, kurias paliečia Rytis, kalbėti taip, lyg viena ranka tai kritikuotų, tačiau kita - glostytų pagal plauką. 

Visų Pasivaikščiojimų metu Rytis vis paprovokuoja Jazzu, žaibiškai pateikdamas kokį klausimą, bet nė karto, nė menkiausio karto, Jazzu nepasidavė ir laida krypo taip, kaip norėjo ji.

Neringa

---

Komentarai

Draugai