Šį kartą Pasivaikščiosime su žmogumi, kurio pristatinėti nereikia. Pasivaikščiosime ne tik su OKT teatro režisieriumi, tačiau kartu su savimi pasiimsime ir visą Vilniaus širdį – senamiestį, kuris savo gatvelėmis ir aikštėmis atveria pokalbio temas. Kuo didesnė erdvė supa pašnekovus, tuo sunkesni ir gilesni klausimai bei atsakymai išsiduoda. Kai žmogaus nespaudžia išorinė erdvė, jis išsilaisvina ir iš savo vidinės slegiančios erdvės.

Nuo gyvenimiškų klausimų pereinama prie klausimų apie teatro esmę. Oskaras Koršunovas atsiveria – jam – vidutinio amžiaus krizė. Ir jinai senai rusena.  Ar žmogus, jaučiantis krizę savyje, to neperduoda į teatrą? Atvirkščiai. Užsidegimas, skubėjimas, noras kalbėti kitaip neišlaužo teatro, o tik dar labiau jį sutvirtina.

Nauji laikai. Menas taip pat perteikiamas naujai. Nebėra bohemos, su svaiguliu galvose. Atsirado tikslumas, ilgas, lėtas, nuoseklus procesas, disciplina. Taip gimsta kūryba. Toji, kurią galime vadinti saldžiarūgščiu žodžiu – MENAS.

Neringa

Sleazy city
Sleepy people
Down in your alleys
Seems that anything goes
// iš Soft Cell gabalo “Seedy films”

Rudeninė didžiausio Lietuvos miesto kasdienybė – pilko dangaus užgožtos spalvos, mintinai žinomos gatvės ir abejingi žmonės, einantys savo keliu. Nieko, visiškai nieko, tik kasdienybė, rutina.

Iš BIXų išlindęs režisierius Oskaras Koršunovas, ar Arklių gatve nužingsniuojantis dramaturgas Saulius Šaltenis (taip, tai jo nugara šmėkšteli pačiame gatvės susiaurėjime) taip pat eina savo kasdieniniu keliu. Tomis pačiomis gatvėmis, kurias prieš porą šimtmečių šukavo architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, dailininkas Jonas Rustemas, o dar visai neseniai – poetas Justinas Marcinkevičius.

Skirtumas tarp eilinio žmogelio ir „genijaus“, kūrėjo tik vienas: pirmasis – pasyvus, antrasis, netgi toje pačioje nūdnoje kasdienybėje, išlieka aktyvus. Mes laukiame gelbėtojų, pranašų ir genijų, kad, plodami katučių, jiems galėtume sukrauti visą atsakomybę už mūsų pačių (ne)veiksmus. Mes patys tenorime gražiai nusiplauti, kad niekas nieko negalėtų mums prikišti.

„Kalbėti apie tai, kad kiekvienas turime statyti katedrą savyje, ir tik tokiu būdu mes galime sukurti visuomenę, yra labai aktualu. <...> Žibintininkas sako: kur tas Archangelas, kuris prikels mus visus? Laurynas atsako: tu matai jį prieš save, tai aš.“

Mūsų katedros negali pastatyti nei Gucevičius, nei Marcinkevičius, nei Koršunovas. Savo katedrą turime pastatyti patys. O šiuose Pasivaikščiojimuose Oskaras yra žmogus, kuris statė ir stato savo katedrą.

Monika

Draugai