„Jūs žinote, kas yra talentas? Prakeikimas viltimi. Tai reiškia, kad nuo mažumės gyveni didžiuliais lūkesčiais. Jeigu sugebi rašyti, galvoji, kad atėjai į šį pasaulį tam, kad pralenktum Šekspyrą.“ Stephen King

Po Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC) šį kartą Pasivaikščiosime su Kayhan Kalhor – muzikantu, „radif“ muzikavimo stiliaus atlikėju bei kompozitoriumi. Kalbantis apie muziką, norisi pasivaikščioti po ten, kur tylu, ramu, kur beveik nėra žmonių. ŠMC tarsi labirintas – atsiveria didelėmis erdvėmis, kažkur veda, tačiau galiausiai atsiduriame prie tų durų, pro kurias įėjome. Panašiai ir gyvenime.

Kayhan Kalhor meistriškai įvaldęs savąjį instrumentą – jo plaštakos pirštai tobulai žino, kurioje vietoje nusileisti, kokią stygą patempti.  Jam nereikia atsimerkti ir stabtelėti ar tikrai nesuklys, ar tikrai bus tikslus. Ar tai ir yra aukščiausias muzikanto ištobulėjimo lygis – groti nematant, nežiūrint?

Žmonės, kurie kalba, jog yra laimingi, dažniausiai veide neturi šypsenos, jų akys nežiba. Kayhan vienas tokių. Iš jo lengvos eisenos, gestų ir banguojančios kalbėsenos, kuri švelniai ramina ir galima suprasti, kad jis laimingas. Dauguma kūrėjų tokie ir yra –  išorėje itin ramūs, savąją žmogiškąją energiją atiduodantys savo kūrybai. Priešingai nei tie, kurie nekuria – jie žvitrūs, pilni energijos, judesiai perdėtai emocingi. Iš ko atpažinsi tikrą kūrėją, menininką? Tikrai ne iš jo nusikalbėjimų, logikos trūkumo, o iš susikaupimo bei ramumo.

Neveltui apie ramumą tiek daug kalbos. Šalia mūsų jau stovi susikaupimo metas – Kūčios, Kalėdos. Kayhan Kalhor atliekama muzika ir pasivaikščiojimas kartu su juo, padės perlipti į tą romią ir dvasingą būseną.

Neringa

 

---

 

Kartais tarp dviejų žmonių nutinka ypatingi pokalbiai. Ne įvyksta, ne pavyksta, o tiesiog nutinka. Be jokio išankstinio plano. Tai – ne šiaip pokalbiai, o tokie, kuriais norisi pasidalinti su visais aplinkiniais. Kad VISI išgirstų. Pasivaikščiojimai su Kayhanu Kalhoru yra ypatingi. Jie – lyg vyriška laidos su Laurie Anderson versija.

Jei Kalhoro pavardė jums nieko nesako, neišsigąskite. Kad pajustumėte jo sielos skrydžio galimybes, laidos kūrėjai įterpė keletą akimirkų iš pasirodymo Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Manau tai vienas geriausių sprendimų, kaip Pasivaikščiojimų žiūrovą įtraukti į kontekstą ir kalbėti ne tik tiems, kurie ir taip viską žino, bet ir tiems, kurie apie Irano muzik(ant)ą išgirsta pirmą kartą.

Energetinis laidos lygmuo irgi vienas geriausių per pusantro Pasivaikščiojimų sezono. Muzika pakelia tonusą, ramus ir informatyvus kalbėjimas vis stimuliuoja mąstymą. Meistriškai išvengta monotonijos, ypač su klausimais „ne į temą“. Vienas iš tokių „kosmonautų“: „Ką manote apie šį garsą, kurį dabar girdite?“. Tai buvo geras klausimas – pasekite, kur jis nuvedė.

Prie laidos energijos reiktų pridėti ne tik tai, ką girdime, bet ir tai, ką matome. Operatoriai šauniai išnaudoja šešėlius, kurie tarsi pratęsia regimybę ir šį pasaulį sujungia su idėjų pasauliu. Arba išgauna labai gerus mikromomentus. Vienas tokių – kamera sukasi aplink Kalhorą ir šviesos spindulių atspindžiai staiga susprogdina nuogą dokumentinį kadrą.

Žodžiu, Pasivaikščiojimai su Kayhanu Kalhoru – laida, kuria smagu dalintis su visais. Ir kartu žiūrėti.

Monika

Komentarai

Draugai