Pasivaikščioti su M.K.Čiurlioniu būtų kiekvieno žmogaus, save gerbiančio, besidominčio muzika ir tapyba, svajonė. Ši Pasivaikščiojimų laida mums tą ir pasiūlo. Tik kiek kitaip. Kaip visada – nestandartiškai. Šį kartą jau apsnigtame Kaune, kuomet sniegas nusėda ant plaukų ir neskuba ištirpti, šalia Ryčio kartu vaikštinėja ir Rokas Zubovas – pianistas, Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos Akademijos prodekanas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis. Su šia laidai tęsiame Pasivaikščiojimų su muzikantais ciklą. 

Dažniausiai buvimas kurios nors garsios giminės palikuonimi ar tai turėjimas aristokratiško kraujo  į žmogaus sąmonę įrašo, kad jis bus kiek kitoks ir kažkaip, ne taip kaip visi kiti, elgsis. Tačiau tai neįvyksta savaime. Juk kad ir koks gabus muzikai ar tapybai, ar kinui būtų asmuo, be sunkaus darbo, nuolatinio tobulėjimo pamokų kartojimo, jis stovėtų vietoje, įleidęs šaknis į nederlingą žemę. Derlinga ji tampa tuomet, kai išrausiama, išnagrinėjama ir pastoviai maitinama. Taip pat ir su talentu. Jis tarsi maitvanagis viską iš žmogaus atima, išsekina ir po ilgo laiko atsidėkoja laisve, palaima ir suvokimu, kad jau kažką beveik tobulai moki.

Įdomu, koks jausmas, suvaidinti savo prosenelį filme? Britų režisierius Bobas Mullanas suteikė Lietuvai tai, ko jai itin senai reikėjo – filmą apie genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurį filme ir įkūnijo Rokas Zubovas. Kalbant šia tema Roko Zubovo akys itin žvilga – matyt jausmas geras.

Neeilinė asmenybė, neeiliniu giminystės medžiu pasižymintis. Labiausiai, matyt, Rokui Zubovui patiko laidos gale skambėjęs Ryčio Zemkausko palinkėjimas: „Sėkmės bandant sukurti pasaulio sąrangą“. Šį palinkėjimą pasiimkime ir mes, ir išdalinkime jį kitiems. To labiausiai visada ir reikėjo žmogui – kažką palikti po savęs, nors truputį geresnį pasaulį.

Neringa

 

---

 

Kuo toliau, tuo tikriau: gerai pasikalbėti galima ir lietuviškai.

Maršrutas turbūt vienas geriausių istorijoje. Didžioji dalis – palei Nemuną nuo salos iki Aleksoto tilto. Bet tai – ne viskas. Tiltu per upę. O tada ir į kalną funikulieriumi.

Labai skirtingos erdvės, o pašnekovams tai - nė motais. Vanduo nuo žąsies. Gal todėl šie Pasivaikščiojimai labai gryni.

Sakyčiau, jog Rokas Zubovas yra puikus įrodymas, kad išsilavinimas yra svarbus. Ne, ne diplomas. Išsilavinimas.

Kai žiūri į jį (R.Z.), išties panašu, kad šitas bičas dėsto roko istoriją. Bet kai jo klausai, atrodo, kad kalba intelektualus vyrukas iš filharmonijos. Ir tai visai dera.

Tiesa, jis – pianistas. Klepu groja savo prosenelio Čiurlionio kūrinius. Sako, kai negali groti, būna piktas.

„Vieną iš baisiausių pergyvenimų per visą gyvenimą, patyriau Čikagoje – pusę metų negalėjau grot. <...> Tokio nervuoto savęs gyvenime neprisimenu.“

Dar Zubovas rašo. Jei Pasivaikščiojimų kam bus maža: http://zubovas.lt/

Monika 

Draugai