Ak tie aktoriai!

Tokie pusiau žmonės, o pusiau – dievai... Ar ne taip mes juos įsivaizduojame? Sako, viena šios mistifikuojamos profesijos atstovė gavo pastabą: kaip ji, tokia žymi aktorė, gali važinėti troleibusu?!

Lietuvos scenos artistui įvaizdis labai svarbus. Jūratė Onaitytė pristatoma kaip primadona. Nepaisant to, kad jai pačiai tai nelabai patiktų. Gal tai – paslėpta provokacija?.. Ar deivė galėtų supykti? O gal jai pykti nepridera?

Apie šauniai sukurtą menininko įvaizdį yra kita (beje, labai gera) Alchemijos laida.

O dabar grįžkime į plaukiojančią realybę. 

Kai legendinis mimas Marcelis Marceau pasakojo apie savo jaunystę, prisiminė ją kaip ypatingą laiką, kuomet kiekvienas didžiavosi savo profesija. Todėl man patinka, kad J. Onaitytė, kalbėdama apie sąžiningumą darbe, mintyse rašo subtilų šauktuką.

Ar galime būti išdidūs, jei nesame sąžiningi?

Ar galime būti sąžiningi, jei nesame nuoširdūs?

Ar galime būti nuoširdūs, jei mus laiko pusdieviais?

Jie – tikri šaunuoliai, tie teatro aktoriai. Uždirba tiek pat, kiek mokytojai, pardavėjos ar pradedantieji biurų karjeristai, o vis dar nesviedžia realybės mums į veidą. Neliepia pabusti gražių iliuzijų. Nereikalauja suprasti, kad jie – tokie pat mirtingieji kaip mes. Jie – geri ir sąžiningi savo vaidmenų atlikėjai, puikiai mokantys save valdyti.

Monika

Draugai