Paskutinė, dešimtoji švietimui skirto ciklo laida gerokai švelnesnė ir pozityvesnė nei kelios ankstesnės. Ji nukreipta ne į sistemos kritiką, bet į galimybes jai pagerinti. Juk, kaip sako Arūnas Gelūnas, prieš Kultūros ministro pareigas dirbęs Vilniaus dailės akademijos vadovybėje, „Lietuvoje gerą išsilavinimą įgyti galima“. Čia norėčiau paklausti: kiek žmonių turi tokią galimybę? Ar kartais tai nebus tie, kurie mokosi geriausiose didmiesčių mokyklose?
Devintoji ciklo „Švietimo amžius“ laida kalba apie kritinę mintį aukščiausioje švietimo pakopoje – universitetuose. Juk žmogus, remiantis Romu Sakadolskiu, gali būti auginamas kaip avis – kad gerai funkcionuotų kaip ūkio subjektas jis mokomas paklusti; arba lavinamas kaip „truputį neklaužada“, kuris mąstytų nepriklausomai. Rodos Lietuvoje švietimo sistema nėra skirta nepriklausomiems mąstytojams, o siekia ugdyti paklusniuosius.
Aštuntoji Alchemijos ciklo apie švietimą laida skirta žmogiškajai terpei, kurioje mes visi murkdomės. Socialinis kapitalas – tai kiekvieno mūsų ir tuo pačiu visų mūsų kartu (sakykime, bendruomenės) žmogiškųjų ryšių tinklas. „Mūsų švietimo sistema yra patyčinė“ – tai esminis laidos teiginys, žymintis socialinio kapitalo ir švietimo procesų susikirtimo tašką. Tai radikaliausia ciklo Alchemijų, kurioje paprastai ir tiesiai dėstomos nuomonės.
Šiuo metu švietimo sistema „tarnauja“ Z kartai – vaikams, gimusiems po 1995 metų. Jei esate skeptiškas visuomenės skirstymui į kartas, laidoje rasite šiokį tokį išskyrimo pagrindą. Pašnekovės, daugiausia edukologijos specialistės, mėgins apibrėžti šių žmonių išskirtinius bruožus, būdus įsisavinti informaciją bei suvokti pasaulį. Įdomu išgirsti, kad su technologijomis užaugę vaikai nesuvokia, kad prieš dvidešimt metų pasaulis nebuvo apsėstas, tarkime, mobiliaisiais telefonais.
Šeštoji Alchemija iš ciklo „Švietimo amžius“ skirta kalbėti apie viešosios erdvės įtaką švietimui. Dauguma laidos dalyvių yra žiniasklaidos atstovai, kultūrinį ir probleminį lauką plečia kiti viešosios erdvės dalyviai. Nors laidoje neišgirsime interneto komentatorių ar, tarkime, reklamos kūrėjų, tai jau pakankamai plati imtis, kad susidarytume šiokį tokį nuomonių žemėlapį. Piešdamas jo gaires, Rytis neleidžia pamiršti, kad žiniasklaida yra tik vienas iš viešosios erdvės laukų.
Penktojoje Alchemijos TV ciklo apie švietimą laidoje – sistema iš studentų perspektyvos. Klausimai ir atsakymai primena ciklo pradžią – gryna švietimo sistemos kritika. Tik dabar į pavargusį pianiną vinis kala studentai. Vieni sistemą kritikuoja švelniai, nes, kaip jie patys sako, „Mes savo požiūrio dar neturim. Mes tiesiog esam sistemos dalis ir kaip mums duoda, taip mes mokomės“. O kiti pianiną preparuoja iš esmės.
