Vienas geriausių šio sezono Pasivaikščiojimų. Pirmiausia todėl, kad šį kartą įvyko profesionalumo ir subjektyvumo sintezė. Baleto artistė ir Eglė Špokaitė viename asmenyje. Žmogiški dalykai klasikinio šokio kontekste ir baleto pagrindai, išryškėjantys per individualų santykį.
Rytis naudojasi proga – griebia ką tik sutiktą Šarūną Bartą ir vedasi po „Akropolį“ pasivaikščioti. Parduotuvės butaforinio dekoro, šviečiančių reklamų ir pramogautojų apsuptyje vyksta visiška improvizacija. Įtariu, kad pokalbio pradžioje abu nežinojo kas bus, ko galima tikėtis iš kitos pusės.
Saulėta žiemos diena toli nuo didmiesčio. Čia, pasislėpęs nuo buitinių reikalų ir žemiškų pagundų, naują savo kūrinį rašo dramaturgas, kurio pjesėms kartais pavyksta aplenkti savo konkurentus ir pasiekti teatro sceną.
Ekrane karaliauja žemiškos spalvos. Atrodo, galime matyti visą rudos spektrą – nuo gelsvos iki tamsiai raudonos. Kai kur – sniego likučiai, kuriuos Rytis paverčia nykstančios „grynojo formato“ žiniasklaidos simboliu.
Pasivaikščioti miestuose labiausiai mėgstame užsienyje. Išsitiesiame, pakeliame akis nuo grindinio ir žvalgomės aplink: domimės pastatais, parkais, gyvenimu gatvėje. Kodėl to nedarome savo šalyje?
Viskas labai paprasta. Naujoviškos „kartoninės dėžutės“ – kaip ir filme „Artimos šviesos“. Du pasivaikščiotojai – Rytis ir kino režisierius Ignas Miškinis. Tas, kurio filmuose dažnai kvepia šiuolaikinio miesto kasdienybe.
