Man rodos, kad šis jausmas pažįstamas visiems, kartas nuo karto grįžtantiems namo. Kai kitas pasaulis seniai užkariautas ir virtęs namais, o tu pats jau pamiršęs iš kur atsiradai ir kokį kelią esi nuėjęs, staiga savo istoriją imi skaityti vaikystės gatvių plytelėse. Ji visuomet kelia nuostabos šypsnį: kas galėjo pagalvoti, kad...
Sigitas Parulskis, kaip jį Pasivaikščiojimų įžangoje pristato Rytis, yra „žmogus, gyvenantis tik iš literatūros“. Tokių šiais laikais televizijos ekrane ypač reta, tad plačiai auditorijai galimybės pamatyti, ką ir kaip mąsto mūsų rašytojai beveik nėra. Jau vien dėl to šis pusvalandis ypatingas, o dar jei pridėsime, kad Sigitas yra vienas žymiausių šiuolaikinių tekstų kūrėjų Lietuvoje...
Vajė, koks skandalas! Prisigyvenome! Mums, „darbštuolių tautai“, Jonas spiria į užpakalius ir sako: „Jei norite būti laisvi, jums reikia stengtis labiau, negu dabar. Žymiai labiau“. Argi nedirbame? Argi nesistengiame? Dirbame ir stengiamės – norime užgiedoti. Juk esame ir „dainininkų tauta“.
Kaip diena, taip naujiena! Visąlaik maniau, kad kardinolas Rišeljė yra negeras dėdė. Tik štai mane pritrenkė kokių keturių šimtmečių senumo žinia. Tas prancūzas pasiutusiai troško, jog jo šalis taptų pirmaujančia Europoje. Įrankiu išsiveržti į priekį jis pasirinko kultūrą ir nusprendė, kad kultūros pagrindas yra kalba. Dar nepraėjus pusei amžiaus, prancūzai lyderiauti ėmė ne tik kultūros srityje. Tokios politikos vaisius jie skina iki šiol.
Pasivaikščiojimų su Egidijumi Aleksandravičiumi anksčiau ar vėliau reikėjo tikėtis. Štai jie ir pasirodė tarp dviejų Lietuvos Nepriklausomybės švenčių – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Seniai mokyklos ar universiteto suole sėdėjusiems Lietuvos piliečiams puiki proga sužinoti, apie ką mąsto istorijos profesoriai.
Kažkas laužiasi pro Tunelio T-10 duris. Emilis Vėlyvis stambiu planu. Ohoho! Atrodo grėsmingai piktas! Net su keiksmais! Emilis sutinka Rytį. Pokalbis pakrypsta link šviesos ir meilės. Pakvimpa romantika...
