„Knyga ar televizorius?“ – mėgo klausti lietuvių kalbos mokytoja vos mus išmokiusi suręsti rašinėlį. Abitūros egzaminuose į šį egzistencinį klausimą buvo įtrauktas kompiuteris. Šiandien ir knyga, ir kompiuteris gyvena taikiai e-knygos pavidalu. Knygoms nebereikia didžiulių kambarių – humanitaro biblioteką galite rasti jo kišenėje! Ar literatūra pasikeitė? Kokia ji šiandien?
Prancūzų komikas Gérard’as Depardieu parodė, kad jau šiandien tarp valstybės ir korporacijos nebe toks ir didelis skirtumas. Dar visai neseniai savo valstybę atgavusiems lietuviams tokios pasaulinės tendencijos gali pasirodyti kraupios. Kol šalyje nekilo visuotinė panika, „Alchemija“ griebia jautį už ragų ir panagrinėti valstybės temą prašo mūsų intelektualų.
Matyt ramesnės ir jaukesnės laidos nebeįmanoma sukurti negu šioji Alchemija, kurioje visas dėmesys skirtas kūrybai. Kas yra kūryba, kaip jinai gimsta pasakoja net penki menininkai – visi skirtingų krypčių, tačiau taip tampriai susiję savo mintimis, kad nejučia laidos pabaigoje imi ir pamatai juos rišantį tinklą. Kūryba tampa voru, kuris pačiu stipriausiu siūlu (dar joks žmogus stipresnio nesukūrė) supina visus kūrėjus (tikrus, o ne apsimetėlius), tačiau leidžia jiems kvėpuoti ir pagaliau pradėti gyventi meno rimtu.
Ne visi mėgsta teatrą. Kai kuriems jis nelabai dėl savo bandymo pagauti aukštesnę materiją ir ją jau sukramtytą perduoti žiūrovams. Kiti jaučia nejaukumą būdami teatre – ten tamsoka, garsiai kalbama ir ryškus grimas vaidinančius teatre paverčia pernelyg gyvomis lėlėmis. Treti – tiesiog pasitaupo savo laiką. Tačiau šis netikras gyvenimas tikrame gyvenime (o gal atvirkščiai?) – teatras – yra reikalingas visiems. Tad jeigu Tu neateisi į teatrą, jis ateis pas Tave – teatras iš mažos/didelės dėžutės išeina į gatves ir pradeda savo judėjimą. Teatro judėjimas „No Theatre“ pradeda savo neteatrinio teatro gyvenimą.
Kūrybinė grupė buvo Geteborgo knygų mugėj. Šita Alchemija - parvežtos lauktuvės. Mačiau aš tų mugių – numosite ranka į tokias dovanas, – kas man tas Geteborgas, jei tokia ir Vilniuje būna? Susimąstau. Bet juk laida – ne apie mugę. Ji pasakoja apie mus!
Būtent čia žmogus gali išsilaisvinti nuo to, kas jį slegia, nuo kasdienybės ir pasinerti į patį save. Jis čia gali pasijusti tarsi pirmykštėje žemėje ir sukurti meną. Kas, kad jis neišliks, kas kad jo sukurtą meną sunaikins pati gamta. „Bet bus buvęs“ – taikliai apie tai pasako žemės meno kūrėja Vivien Chang iš Taivano.
