Kur buvęs, kur nebuvęs, „vamzdis“ vėl nusitaikė į Jūsų dėmesį. Iškilęs prieš porą metų kartu su painiomis VEKS’o istorijomis, regis, buvo visų užmirštas ir jau kurį laiką ramiai nuo krantinės stėbėjo, kaip keičiasi Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Šiandien jį vėl prisiminė: Elona Lubytė išleido knygą „Vieno proceso apkalta“.
„Lėlių namai“ – man viena gražiausių iš visų kada nors rodytų Alchemijų. Čia labai daug kasdieniško kūrybiškumo, o menininkai nesislepia po supermisijas vykdančių antžmogių kaukėmis. Dešimt Klaipėdos lėlių teatro kūrėjų mums padeda atrasti švelniąją mūsų pusę.
Alchemija „Trys teatro versijos“, kaip ir spektaklio „Trys gyveno versijos“ premjera, žymi naujo kultūrinio reiškinio Lietuvoje pradžią: Vytauto Didžiojo universitetas Kaune kuria profesionalų universiteto teatrą.
Kai pažiūrėjau XXVIII Alchemiją, labiausiai norėjosi rašyti apie pakantumą, priėmimą kitokio, toleranciją. Šis momentinis polinkis buvo sunkiai paaiškinamas ir juo labiau – neužrašomas. Man atrodo, kad džiazas negalėjo gimti be tolerancijos.
Aplink juodą kvadratą savo keliu juda keturi ryškūs žmonės: „Žmogus kaip priemonė kažką pasiekti...“ „Niekada negali pasislėpti...“ „Žmogus kitam – tiktai objektas, daiktas...“ „Taip, mes – visiški kanibalai, sutinku...“ „Jausmai pasimatė spektaklyje, kada aš buvau tas, į kurį žiūri...“
XXVI Alchemija pristato tuvių gerklinį dainavimą. Apie jį pasakoja keturios iš Azijos centro atvykusios dainuojančios sielos, apsiginklavusios žirgų galvomis puoštais došpulurais ir jaučio galva vainikuotu bizančiu.
