Neseniai vienas prancūzų TV kanalas rodė, kaip atnaujinamas Orsė muziejus Paryžiuje. Regis Prancūzija toli ir su Alchemija nesusijusi. Vis dėlto šį kartą Ryčio komanda mums atskleižia panašiai paslaptingą pasaulį. Į Lietuvos galerijas ir muziejus pažvelgia tuo kampu, iš kurio mes mažiausiai tikimės išvysti ką nors įdomaus!
Ši reportažinio tipo Alchemija primena bojagi – tradicinį korėjiečių skiautinį, kuris taip pat buvo pristatytas vienoje iš Kauno bienalės parodų. Laida sudėliota iš daugybės gabalėlių, kurių kiekvienas savaip informatyvus ir savaip emocionalus.
Iš Vilniaus į Mažeikius automobiliu – kaip į Paryžių lėktuvu. Tad šie ir tūno sau kažkur Žemaitijos gūdumoje, toli nuo pagrindinių maršrutų, saugiai pasislėpę nuo prašalaičių žvilgsnių. Rytis vengia pramintų kelių, tad toks nepažįstamas ir šiek tiek rizikingas lokių kraštas jį vilioja.
Ekrane – rūkuose paskendusi Lietuvos žemė. Mįslingame rūke skendi visà, netgi netolimà, mūsų šalies praeitis. Regis, mintinai žinome faktus, tačiau nesugebame įžvelgti, ką jie slepia. O kas klauso bobutės, kuri jau tūkstantąjį kartą pasakoja tą pačią istoriją? Ši Alchemija apie filmą „Nematomas frontas. Šaltojo karo tragedija“, kuris istoriją pasakoja kitaip.
„Turėdamas prognozę, nebelauki stebuklų. Tai keičia žmogų,“ – sakė profesorius A. Mockus. Žinojimo ir tikėjimo temą toliau vynioja dvidešimtoji „Alchemija“, pristatydama festivalį „Mėnuo juodaragis“. Kartu su juo žengiame į salą, kurioje atgyja protams nepažįstamas, bet sieloms artimas lietuvių dvasinis paveldas.
