Pasivaikščiojimai su Alphonso Lingis

Mokykloje mokė, knygose rašė: žmogaus gyvenimo prasmė yra būti reikalingu. Mėginu suskaičiuot, kiek žmonių atsiveria aplinkai norėdami patenkinti elementarios egzistencijos poreikius: alkio, saugumo, kompanijos, poreikio pasisakyti, būti gerbiamu ir pripažintu, kiek amžinų maldautojų išlenda iš savo kiauto tik tada, kai jiems ko nors reikia. Ir kiek yra tų, kurie neprašyti dalinasi tuo, ką turi, kurie teikia džiaugsmą aplinkiniams.

Pasivaikščiojimai su Andriumi Mamontovu

Kaip pristatyti Andrių Mamontovą? Gimė jis 1967 metais Vilniuje. Muzikantas, dainininkas, kompozitorius, aktorius. Studijavo statybos ekonomiką, žurnalistiką, tačiau galiausiai tapo muzikantu. Apie jį patį jau kuriamos dainos. Internetas, įvedus jo pavardę, pateikia daugiau kaip šešis šimtus tūkstančių rezultatų.

Alchemija XLVII. Parkas

Tūkstantis šeši šimtai šešiasdešimt pirmieji. Liudviko XIV užsakymu architektas André Le Nôtre prie Versalio rūmų pradeda hipercivilizacijos projektą. Devynioliktojo amžiaus pabaiga. Užutrakio dvare prancūzas Édouard André įgyvendina romantizmo metais madingo angliško cha cha parko projektą. Du tūkstančiai tryliktųjų metų gegužė. Nemuno saloje pradeda dėtis keisti dalykai.

Pasivaikščiojimai su Renata Šerelyte

Renata Šerelytė yra ne rašytoja, o kempinė. Pasaulio kempinė, kuri gyvena per rašymą. Dėl to ir neišsisemia: sugeria pasaulį į save, o paskui – išrašo. Tada mes mintimis keliaujame jos išrašytais takais. Bet negali sakyti, kad tas išrašytas pasaulis yra tiktai jos. Ne – jis tiek pat ir mūsų. Kai skaitome – dalinamės. Kai šneka ji – irgi dalinasi.

Alchemija XLVI. Skandalas

Dabar rašytoju gali būti kiekvienas. Žurnalistu tapti dar lengviau. Paskaičiuokime, kiek atsirado įvairiausių blogų ir pajusime, kad straipsnių rašeivų priviso kaip piktžolių. Būtent šios piktžolės užgožia profesionaliuosius žurnalistus, kurie išmano savo darbą ir į jį žiūri rimtai bei su pagarba.

Pasivaikščiojimai su Juozu Statkevičium

Pasivaikščiojimas su Juozu Statkevičiumi toks lengvas ir toks estetiškas, jog į galvą šauna vienintelis epitetas, apibūdinti visa tai – secesiška. Juozas kalba daug, tačiau kalba, o ne plepa. Taip, jis žino savo vertę, žino, ką jis gali ir žino kaip gali geriau nei gali kiti. Jis jausmo žmogus, nes tik toks gali kurti kostiumus teatrui ir savo kūriniais daryti pasaulį gražesnį. Tačiau jis nesivadina bohema, nes... matyt tokių jau senai nebelikę. Jie kaip vinilinės plokštelės – kažkur dar tėvų laikais matyti, tačiau dabar tai tik antikvaras.