Pasivaikščiojimas su Juozu Statkevičiumi toks lengvas ir toks estetiškas, jog į galvą šauna vienintelis epitetas, apibūdinti visa tai – secesiška. Juozas kalba daug, tačiau kalba, o ne plepa. Taip, jis žino savo vertę, žino, ką jis gali ir žino kaip gali geriau nei gali kiti. Jis jausmo žmogus, nes tik toks gali kurti kostiumus teatrui ir savo kūriniais daryti pasaulį gražesnį. Tačiau jis nesivadina bohema, nes... matyt tokių jau senai nebelikę. Jie kaip vinilinės plokštelės – kažkur dar tėvų laikais matyti, tačiau dabar tai tik antikvaras.
Daugiau

Kalbėti apie meną yra be galo sunku. Prieiti prie vienos išvados, kas yra menas, koks yra geras menas ir kaip kurti meną – neįmanoma. Kalbėti apie tapybą, paveikslus visada buvo be galo įdomu. Todėl ši Alchemija – kaip nuostabus desertas tiems, kurie savo gyvenimą dažo teptuko potėpiais. Ir sūrus grūdas tiems, kurie nori perskaityti, ką visgi norėjo pasakyti tapytojas vienu ar kitu paveikslu. Viskas tėra interpretacijos – nėra neteisingų ir tuo labiau teisingų nuomonių. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Daugiau

Šis Pasivaikščiojimas tarsi sklandantis kosmose – žmonės aplinkui kažkur eina, baltas sniegas po truputį tampa purvinas ir tirpsta, o du kalbantieji apima kuo įvairiausias temas: nuo visatos amžiaus iki kas yra laimė. Algis Mickūnas sako, kad Sokratas yra mėgiamiausias filosofas. Man iki šiol Sokratas išnyra mintyse su nuodų taure rankoje. Ir iš tiesų – vėliau eina kalba apie tai, kas bus, kai mūsų nebus. Rytis prisipažįsta, kad bijo mirties. Algis šypsosi ir kuo ramiausiai atskleidžia, kas po jos bus.
Daugiau

Jau nuo mokyklos laikų jauniems protams yra brukama, kad po šios įstaigos – mokyklos, yra prestižas ir būtinybė studijuoti universitete. Ypatingai – jei nori kažko gyvenime pasiekti. Tačiau retas kuris iš tų jaunųjų protų žino, kas tas kažkas ir vis vien stoja į tą mitais ir pasakomis apraizgytą vietą. Šioji Alchemija, puiki galimybė susipažinti su universitetu kaip su žmogumi.
Daugiau

„Gyvenime buvo daug iššūkių, bet visus juos panaudodavau savo naudai,“ – laidos pabaigoje sako Viktoras Diawara. Iki šio teiginio – kiek daugiau nei dvidešimt Pasivaikščiojimų minučių. Jie žingsniuoja apsnigtame senos gamyklos kvartale. Aplink – loftai ir erdvės fantazijai.
Daugiau

„Knyga ar televizorius?“ – mėgo klausti lietuvių kalbos mokytoja vos mus išmokiusi suręsti rašinėlį. Abitūros egzaminuose į šį egzistencinį klausimą buvo įtrauktas kompiuteris. Šiandien ir knyga, ir kompiuteris gyvena taikiai e-knygos pavidalu. Knygoms nebereikia didžiulių kambarių – humanitaro biblioteką galite rasti jo kišenėje! Ar literatūra pasikeitė? Kokia ji šiandien?
Daugiau

Gauti naujienas